Tai prisimenu beveik kasdien.Buvau gal penkių metų - maža, be galo smalsi...
Mane domino viskas - žmonės,žverys,pauksčiai,dangumi plaukiantys debesų kamuoliai. Ir paslaptingas knygų pasaulis ,nes nemokėjau dar skaityti, ir tėvo pažadas, kad išmokus skaityti atsivers daug paslaptingų dalykų...mane labai viliojo.
Aš labai norėjau eiti į mokyklą.Pirmoji mano perskaityta knyga buvo,, Kaip Jonelis šunims batus siuvo,, .Ją skaičiau keletą kartų ir žavėjausi - koks gražus žmonių ir žvėrių bendravimas.
Kartą mama nusivedė lankyti senutės kaimynės ,kuri gyveno sename,krūmais ir senais medžiais apaugusiame, suzmekusiame mediniame namelyje.Viduje buvo tamsoka ir labai paslaptinga - seni baldai, mažučiai langeliai, visur švaru ir tvarkinga- sienos, stalas apdengti baltais ,išsiuvinėtais užtiesalais, lovą puošė daugybė ,išsiuvinėtų rožėmis, tulpėmis ,visokiausiomis fantastiškomis gėlėmis, pagalvėlių. Pasigėrėjusi nuostabiais siuviniais,susivokiau , kad dar išsiuvinėtų raidžių, žodžių yra.Pradėjau skaitinėti man visai nesuprantamus dalykus : ,,gyvenimas- tai kova, meilė -tai kančia, o mirtis -amžina ramybė".
Tiesiog sustingau nuo tų baisių pasakymų...Aš ,septynmetė, jau tvirtai tikėjau ,kad gyvenimas yra įdomus, kad meilė yra didžiausias džiaugsmas, kad mirtis - pati didžiausia nelaimė...
Mamą tampiau už skverno ir kamantinėjau,kamantinėjau, bet ji tik liūdnai purtė galvą ir sakė: mergyte, tau dar visko regėti...
Apie gyvenimą,meilę ir mirtį aš mąstau beveik kasdien - jau 50 metų...
Mane domino viskas - žmonės,žverys,pauksčiai,dangumi plaukiantys debesų kamuoliai. Ir paslaptingas knygų pasaulis ,nes nemokėjau dar skaityti, ir tėvo pažadas, kad išmokus skaityti atsivers daug paslaptingų dalykų...mane labai viliojo.
Aš labai norėjau eiti į mokyklą.Pirmoji mano perskaityta knyga buvo,, Kaip Jonelis šunims batus siuvo,, .Ją skaičiau keletą kartų ir žavėjausi - koks gražus žmonių ir žvėrių bendravimas.
Kartą mama nusivedė lankyti senutės kaimynės ,kuri gyveno sename,krūmais ir senais medžiais apaugusiame, suzmekusiame mediniame namelyje.Viduje buvo tamsoka ir labai paslaptinga - seni baldai, mažučiai langeliai, visur švaru ir tvarkinga- sienos, stalas apdengti baltais ,išsiuvinėtais užtiesalais, lovą puošė daugybė ,išsiuvinėtų rožėmis, tulpėmis ,visokiausiomis fantastiškomis gėlėmis, pagalvėlių. Pasigėrėjusi nuostabiais siuviniais,susivokiau , kad dar išsiuvinėtų raidžių, žodžių yra.Pradėjau skaitinėti man visai nesuprantamus dalykus : ,,gyvenimas- tai kova, meilė -tai kančia, o mirtis -amžina ramybė".
Tiesiog sustingau nuo tų baisių pasakymų...Aš ,septynmetė, jau tvirtai tikėjau ,kad gyvenimas yra įdomus, kad meilė yra didžiausias džiaugsmas, kad mirtis - pati didžiausia nelaimė...
Mamą tampiau už skverno ir kamantinėjau,kamantinėjau, bet ji tik liūdnai purtė galvą ir sakė: mergyte, tau dar visko regėti...
Apie gyvenimą,meilę ir mirtį aš mąstau beveik kasdien - jau 50 metų...
1 komentaras:
šaunu kad daliniesi :)
Rašyti komentarą